"Kelionė po mirusiųjų pasaulį"
Straipsnis iš žurnalo "Būrėja" 2013 №5
Ne tik šis pasaulis painus ir sudėtingas. Dar sudėtingesnė – mirusiųjų karalystė. Praskleisti jos šydą ir bent truputį pasižvalgyti ten, kur teks nukeliauti visiems, sutiko parapsichologas Kęstutis Dubickas. Tiesa, skambus posakis esą iš „ten“ dar niekas nesugrįžo ne visai teisybė. Pasirodo, šio žemiškojo gyvenimo kai kurios sielos niekaip negali palikti, bet tuo visai nesidžiaugia. Tad kaip derėtų gyventi, kad mirti būtų nebaisu?
Teko girdėti, kad 40 dienų po žmogaus mirties yra ypatingas laikas. Kodėl?
Tai tikrai ypatingas laikas. Šiuo metu bene lengviausia užmegzti ryšį arba sulaukti mirusiojo sielos apsilankymo. Mokslininkai teigia, kad 40 dienų po mirties žmogaus smegenyse dar galima užfiksuoti tam tikrų reakcijų. Nuo seno žmonės mini ketvirtynas. Katalikų bažnyčia jomis laiko maždaug keturias savaites po asmens mirties. Bažnyčios raštuose jos vadinamos trisdešimtadieniu (tris kartus po dešimt dienų). Iš tiesų senovės lietuviai ir daugelis kitų tautų minėdavo ne 30, o 40 dienų po mirties. Taip pat 3, 6 ir 9-tą dienas. Kodėl? Dar Jonas Basanavičius rašė, kad tris dienas vėlė yra neatsiskyrusi nuo kūno, tad iškilmingai laidoti mirusįjį reikia tik trečią dieną. 6-tą dieną atsiskiria mirusiojo eterinis kūnas. 9 dienas vėlė dar būna arti namų, tuomet atsisveikina su artimaisiais. O po 40 dienų – su šiuo pasauliu.
Kodėl kai kurios sielos vis dėlto čia lieka?
Jei žmogus buvo doras, t. y. toks, kad jį tik geru žodžiu visi gali minėti, jo sielai šv. Petras kaipmat atveria rojaus vartus. Tačiau tų žmonių vėlės, kurie buvo stipriai prisirišę prie materialaus pasaulio, kaupė turtus, statė namus, čia užsilieka ilgiau. Štai kodėl dažnai vaidenasi būtent ten, kur paslėpti lobiai, pradingusios brangenybės ir pan. Tai jų šeimininko vėlė saugo savo turtus ir negali ramiai palikti šio pasaulio. Taip pat į aukštesnį, šviesesnį lygmenį sunkiai pereina savižudžių sielos. Žmogus pats nesukūrė šio kūno, tad ir negali atimti jam gyvybės.
Sakoma, kad po mirties sielos patenka į astralinį – tarpinį pasaulį. Jame kuriam laikui „apsistoja“ visos sielos. Tik priklausomai nuo jų sąmoningumo, jos patenka į skirtingus astralinio pasaulio lygius. Gal gyvųjų negali palikti būtent žemiausiojo sluoksnio sielos?
Iš esmės taip. Šios sielos vadinamos juodaisiais astralais. Išvertus iš lotynų kalbos, „astrum“ reiškia „žvaigždė“. Taigi astralinis kūnas – tai „žvaigždinis“ kūnas. Kitaip tariant, žmogaus projekcija, išreikšta energetinės substancijos pavidalu. Juodieji astralai nebeturi fizinio kūno, bet jiems reikia iš kur nors gauti energijos, kad galėtų egzistuoti. Mat energija jiems kaip maistas. Dėl to juodieji astralai sukiojasi aplink gyvuosius. Juos pamatyti galima tik šoniniu, periferiniu regėjimu. Žiūrint tiesiai, pamatyti nepavyks. Tai štai įsivaizduokite – sėdite ramiai prie kompiuterio, tikrinatės paštą – ir tik staiga kažkas juodo šmurkšt pro šoną! Žinoma, iš pradžių daugelis puola tikrinti durų, langų, ar kas neįbėgo. Tačiau supratus, kad namie tikrai nieko nėra, širdis nusirita į kulnus... To juodiesiems astralams ir reikėjo. Mat išgąsčio metu žmogus jiems atiduoda savo energiją, kurią šie sau skaniai „suvalgo“.
Tiesa, namie gali knibždėti ne tik astralų, bet ir bildukų, naminukų. Tai – visai kitokios būtybės.
Kodėl mirus žmogui namuose uždangstomi veidrodžiai?
Mirus žmogui skubama kuo greičiau uždengti veidrodžius tam, kad jo vėlė neišsigąstų. Pažiūrėjusi į save veidrodyje, ji ten savęs nebemato. Juk veidrodyje atsispindi tik fizinis kūnas, energetinė substancija atsispindėti negali.
Beje, ar žinote, kiek sveria žmogaus vėlė, liaudiškai sakant, „dūšia“? Mokslininkai atliko tyrimus ir nustatė, kad 21 gramą.
Kokiais tyrimais galima tai nustatyti?
1901 m. amerikiečių gydytojas Dunkanas Makduglas atliko įdomų eksperimentą. Prie gulinčių mirties patale sunkių ligonių lovų jis pritaisė svarstykles. Mokslininkas fiksavo svorio pakitimą iškart po to, kai žmogus mirdavo. Šis pokytis siekdavo 21,3 gramo. Svarbiausia, kad tas apytiksliai 21 gramas dingdavo staiga, akimirksniu, o ne palaipsniui mažėjant. Dėl to atkrenta visi skeptikų aiškinimai esą svoris sumažėja dėl kokių nors vykstančių organizme reakcijų. Tačiau sveriant šunis, jų mirties akimirką svarstyklės nė kiek nesujudėdavo.
Kodėl į vienus mirusiųjų sielos kreipiasi dažniau, nei į kitus? Ko jos paprastai nori?
Jos visada dažniau kreipsis į tuos, kurie patys nori, kad į juos būtų kreipiamasi, kurie mintimis pritraukia jas. O juodieji astralai dažnai renkasi ir energetiškai silpnus žmones.
Užsakius mišias ar pasimeldus už tokias vėles, jos dažnai nurimsta. Vadinasi, jos gyvųjų prašė energijos, kurių pačioms pritrūko pereiti į aukštesnį lygį.
Ar tiesa, kad jos gali kreiptis ir per sapnus?
Kartais artimųjų vėlės ateina perspėti gyvųjų. Tiesiogiai to daryti joms nevalia, todėl dažniausiai jos pasirodo sapnuose. Tačiau nevertėtų aklai remtis įvairiais sapnininkais, aiškinantis, ko norėjo sapne pasirodęs mirusysis. Pasirodantys simboliai kiekvienam gali būti individualūs. Pavyzdžiui, aš prieš močiutės mirtį susapnavau, kad kasu jai bulves, o ji man nurodinėja, kaip tą daryti. Kitą dieną sužinojau, kad močiutė mirė. O ar žinote, kaip vadinamas bulvių derliaus ėmimas? Ogi pakasa! O kas yra pakasynos? Laidotuvės... Tačiau kiek besapnavau iškritusių dantų ar plaukų, niekas aplinkui nemirė.
Beje, sapnuoti mirusįjį – tai nebūtinai jo kreipimasis į jus. Tai gali tereikšti, kad keisis oras. Juk mirtis – irgi tik pokytis, jokiu būdu ne pabaiga.
Ką manote apie spiritizmo seansus ir kitus būdus mirusiųjų vėlėms išsikviesti?
Tuo užsiimti nepasiruošus nevertėtų. Čia būtų panašiai, kaip, pažiūrėjus serialą „Ligoninės priimamasis“, nuspręsti tapti chirurgu ir ką nors išoperuoti. Arba užsikabinti pakabuką iš radioaktyvaus radžio ir manyti, kad nešioji amuletą. Reikia suprasti, ką darai. Ne veltui sakoma – smalsumas pražudė lapę. Gali būti, kad iš pradžių koks juodasis astraliukas duos teisingus atsakymus per spiritizmo seansą. O vėliau specialiai klaidins, gąsdins, nes kuo labiau žmogus išsigąs, tuo daugiau energijos jam atiduos.
Kaip reikėtų elgtis su mirusiojo daiktais? Atiduoti, sudeginti, saugoti?
O ką jūs darytumėt su brangiu mirusio senelio laikrodžiu? Atiduotumėt, sudegintumėt? Reikia žiūrėti pagal situaciją. Šiaip daiktai saugo informaciją. Todėl kokius močiutės žiedus galima perlydyti, nes ugnis išvalo. Tačiau jei ji buvo labai laimingai ištekėjusi, kodėl nepaimti to džiaugsmo? Energiją išvalo ir vanduo. Bet net jei ir perskalbsite kaimynės suknelę 10 kartų, jos vis tiek nenorėsite vilkėti. O beeinant gatve, kaimynai sakys: „Taigi čia Bronytės, kuri avarijoje žuvo, suknelė!“ Tokį drabužį geriau tiesiog sudeginti.
